Anykščių kūno kultūros ir sporto centro (KKSC) sunkiosios atletikos trenerį Algirdą Ananką šiemet aplankė didelė sėkmė: jo auklėtinis Arnas Šidiškis dalyvaus Tokijo olimpinėse žaidynėse, kur varžysis svorio kategorijoje iki 109 kg, rašo sportas.info Tai – ketvirtasis nepriklausomos Lietuvos sunkiaatletis, kuris jėgas bandys olimpinėse žaidynėse. Pirmasis olimpietis buvo Povilas Vitonis, dalyvavęs 1928 m. Amsterdame, antrasis – Ramūnas Vyšniauskas, atstovavęs šaliai net ketveriose olimpinėse žaidynėse Atlantoje, Sidnėjuje, Atėnuose ir Pekine, o trečiasis – Londono bronzą iškovojęs Aurimas Didžbalis. Kaip suradote šį talentingą sunkiaatletį ir kiek metų su juo ėjote išsvajoto tikslo link?, – paklausėme A. Anankos. Arno Šidiškio senelis buvo puikus Lietuvos sunkiaatletis, tai, matyt, obuolys nuo obels toli nenukrito. Tiesa, Arnas iš pradžių lankė plaukimą, vėliau, būdamas 15 metų, sugalvojo eiti senelio pėdomis. Jis atėjo treniruotis pas mane, lydimas tėčio. Nuo to laiko su Arnu ir pradėjome bendrauti. Išėjęs iš Anykščių KKSC, mano auklėtinis pradėjo treniruotis Klaipėdoje, tuo pačiu metu neužmiršdamas ir Anykščių. Kaip sutikote žinią, kad Arnas – olimpietis? Kiekvieno trenerio svajonė – išugdyti sportininką, kuris taptų olimpiečiu. Sykį žurnalistai manęs paklausė, kokia mano svajonė. Atsakiau – išugdyti olimpietį. Ta svajonė išsipildė šiemet. Mano nuopelnas tas, kad auklėtinis Anykščiuose pasiekė tam tikrą lygį ir, toliau sportuodamas Klaipėdos sunkiaatlečių centre, kėlė savo meistriškumą, gerino rezultatus. Per 15 savo aktyvaus sportavimo metų 30-metis atletas pasaulyje jau yra pripažintas: 2018 m. Europos čempionate buvo šeštas, o pasaulio čempionate – vienuoliktas, šiemet Europoje – dešimtas. Rugpjūčio 3 dieną Arnas pradės kovas Tokijuje, ko iš jo tikitės?   Pagrindinis tikslas buvo dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Dabar rengtis savo karjeros svarbiausioms varžyboms šiek tiek trukdo traumos. Bet viliuosi, kad Arnas gerai pasiruoš ir pasieks savo asmeninį rezultatą. Dabar atletas – Klaipėdos „Viesulo“ sporto centro narys, iš darbo išėjus Bronislavui Vyšniauskui, su juo toliau dirba jo auklėtinis  Vincas Šlevinskis. Kokie jūsų santykiai su dabartiniu atleto treneriu? Vincą vertinu kaip jauną, perspektyvų trenerį, kuris ugdo aukšto meistriškumo sportininkus. Mes sutariame gerai. Pabendraujam vienais ar kitais klausimais. Jis jaunas,  yra kur tobulėti. Anykščiuose jūsų grupėje treniruojasi ir daugkartinė Lietuvos sunkiosios atletikos čempionė Gintarė Bražaitė, kuri šiemet per Europos čempionatą svorio kategorijoje iki 71 kg užėmė penktą vietą ir pagerino du Lietuvos rekordus. Kaip sportininkė atsidūrė jūsų grupėje? Sportininkė kilusi iš Šimonių, mokėsi Anykščių technologijos mokykloje ir į mano grupę atėjo pati. Kiek man pasakojo kiti, Gintarei visada patiko sunkioji atletika, per kūno kultūros pamoką ji pasiklausė mokytojo, kur būtų galima pakilnoti svorius ir buvo nukreipta pas mane. Atėjo ir pasiliko. Jau pirmaisiais treniruočių metais ji tapo Lietuvos čempione. Garsūs jūsų auklėtiniai, o ar jūs irgi kilnojote štangą, kokio lygio sunkiaatlečiu pavyko tapti? Buvau Lietuvos rinktinės lygio sunkiaatletis. Rungtyniavau lengvo svorio  kategorijoje iki 67 kg. Geriausi rezultatai: rovimas – 105 kg ir stūmimas – 130 kg. Su tuo metu pasiektais savo geriausiais rezultatais, galėčiau tapti Lietuvos čempionu ir dabar. Gerus rezultatus padėjo pasiekti žemaitiškas užsispyrimas. Už savo bendraamžius buvau žemesnio ūgio, todėl norėjosi įrodyti, jog už kitus galiu būti greitesnis, tvirtesnis ir stipresnis. Mokykloje išbandžiau daug sporto šakų, netgi krepšinį žaidžiau. Gerai bėgau 100 m nuotolį, šokinėjau į aukštį. Kaip 1981-aisiais atsidūrėte Anykščiuose?   Gimiau Kauno rajone, o augau ir vaikystę praleidau Ariogalos miestelyje. Baigiau Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą ir įgijau trenerio-dėstytojo specialybę. Pradėjau dirbti Šiauliuose treneriu. Augęs mažame miestelyje, nenorėjau keltis į didelį miestą. Mėgstu gamtą, kurioje galėčiau praleisti daug laiko. O Anykščiuose gamta yra ypač graži, o ir pats miestas nėra didelis. Žinojau, kad Anykščiuose sunkioji atletika nebuvo kultivuojama, todėl norėjosi ten įsteigti šios sporto šakos būrelį. Susiradau patalpas, įsigijau pagrindinį šios sporto šakos inventorių. Prasidėjo reguliarūs užsiėmimai, o vaikinų, norinčių tapti stipriais,  netrūko. 1989 –aisiais rajono sporto mokykloje buvo atidarytas sunkiosios atletikos skyrius. Jį įsteigti man daug Anykščių „Nemuno“ sporto draugija. Jūsų dėka Anykščiuose...