D.Domikaitytė svajoja apie Rio de Žaneiro olimpines žaidynes
„Pagalvojau, kad mano svajonės gali sudužti“, – prisiminusi praėjusiais metais imtynių sporto išgyventą košmarą, kai sporto šaką svarstyta šalinti iš olimpinių žaidynių programos, sporto žurnalui SportIN prisiminė talentinga jaunoji imtynininkė Danutė Domikaitytė. Jau kelerius metus Lietuvos imtynių istorijos puslapius skambiomis pergalėmis pildanti 18-metė sportininkė trokšta tik vieno – atstovauti šaliai olimpiadoje. Ir jai šis kelias buvo paliktas atviras.
2012 metų Europos imtynių jaunių čempionato bronzos medalio laimėtoja, 2013 m. Europos jaunimo sidabro savininkė ir daugkartinė tarptautinių turnyrų nugalėtoja šįmet pirmą kartą varžysis Senojo žemyno suaugusiųjų pirmenybėse. D.Domikaitytė pasirengusi kovoti dėl aukščiausios prabos apdovanojimo.
„Mes siekiame išgarsėti, bet darome savo darbą. O jau kaip duota, taip duota. Dirbame labai daug. Norisi, kad visi žinotų mus, kaip žino mūsų vyrus „graikus“. Sunku bus vytis, bet viskas yra įmanoma“, –kalba D.Domikaitytė, svarstanti, jog galbūt atėjo laikas ant imtynių kilimo sužibėti ir moterims.
Sportininkė papasakojo apie savo karjeros pradžią, triumfą populiariausio Šiaulių miesto sportininko rinkimuose, pasvarstė apie tai, kas yra moteriška, o kas ne, prisiminė juodžiausias praėjusių metų dienas, kalbėjo apie autoritetus, psichologiją, pomėgius bei atskleidė, kaip sieks savo svajonės.
– Pastaraisiais metais pasidabinai Europos jaunių bronzos ir jaunimo sidabro medaliu. Metas auksui?
– Visą laiką norisi aukso, bet dar reikia daug treniruotis. Visada vienas laimi, kitas pralošia. Buvau ta, kuri pralošė, ir man tai buvo geras paskatinimas, kuo daugiau treniruotis, kad būčiau pirma. Žinoma, nesėkmes nulėmė ir klaidos, kurias taisome treniruočių metu, analizuodami kiekvieną kovą.
– Esi daugkartinė imtynių turnyrų Vokietijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje nugalėtoja.
Laimėti yra šaunu visur. Be turnyrų ir čempionatuose nėra ko dalyvauti. Turnyruose įgyju daugiau patirties ir tai padeda man tinkamai atstovauti Lietuvai čempionatuose. Net ir geriausi sportininkai – olimpiniai čempionai – dalyvauja turnyruose, kad sužinotų, ką keisti ir ko ne. Taip galima eiti link savo didžiausio tikslo – Europos ir pasaulio čempionatų, o galų gale ir olimpinių žaidynių.
– Kokios varžybos labiausiai įsiminė?
– Europos jaunimo čempionatas Makedonijoje. Buvo pirmi metai, kai dalyvavau tokio aukšto rango varžybose. Nors esu pelniusi ir suaugusiųjų „Grand Prix” turnyro prizines vietas, bet sidabras Europos jaunimo pirmenybėse įsimintiniausias, nes atstovavau Lietuvai ir dabar varžovės jau žino, kad esu ne ta, kuri atvažiuoja tik dalyvauti.
– Ką šiuo metu laikai didžiausiomis konkurentėmis?
– Šiuo metu varžovės keičiasi, nes pasikeitė svorio kategorijos, taisyklės. Imtynininkės bando atrasti balansą, pereina iš vienų svorio kategorijų į kitas. Kiekvieną varžovę vertinu, kovoju su ja laikydamasi visų taisyklių, be jokių gudrybių (juokiasi).
– O Lietuvoje yra konkurenčių?
– Savo svorio kategorijoje iki 67 kg esu lyderė, kaip ir kitos Lietuvos rinktinės narės, su kuriomis kartu treniruojamės. Dėl to ir važinėjame į kitas šalis, treniruojamės, tam kad įgautume tinkamą formą. Nėra daug imtynininkių Lietuvoje, tai akivaizdu.
– Kodėl nusprendei užsiimti imtynių sportu?
– Prieš maždaug aštuonerius metus, kai dar gyvenau Anykščių rajone, turėjau klasioką, kuris lankė imtynes. O aš tokia aktyvi visur būdavau, pasibardavome kartais su juo, ir mane pastebėjo klasioko treneris, kuris pasiūlė lankyti imtynes. Atėjau ir pajutau, kad tai mano sporto šaka.
Iš pradžių treniravausi Anykščiuose. Kai ėmiau rodyti aukštesnius rezultatus, treneris Aivaras Kaselis, pakvietė į Šiaulių sporto internatą. Į Šiaulius atvykau 2009 metais ir sportuoju čia iki šiol.
– Gyveni Šiauliuose. Šio miesto žiniasklaidoje gausu straipsnių apie tave ir tavo pasiekimus. Be to, buvai išrinkta 2013 m. populiariausia sportininke, labiausiai garsinančia miestą. Ko gero visi šiauliečiai tave žino?
– Aš darau savo darbą. Jei kas žino – džiaugiuosi, kas nežino… gal tada dar sužinos (juokiasi). Susidomėjimą jaučiu, buvau įtraukta į šiuos rinkimus, taip pat būna pasikviečia miesto meras į diskusijas, konferencijas, skiria premijas.
– Baigusi mokyklą ketini likti Šiauliuose? Kur norėtum studijuoti?
– Noriu studijuoti Šiaulių universitete kūno kultūrą. Nežadu baigti karjeros po dvylikos klasių, noriu sportuoti toliau. Man patinka tai daryti, jau neįsivaizduoju savo gyvenimo be sporto, taip kad ir ateitį bandau sieti su tuo. Noriu mokyti vaikus ir pasidalinti su jais tuo jausmu, kurį jaučiu, kai sportuoju.
– Lietuvos imtynininkai garsėja pasaulyje. Tačiau iki šiol išsiskirdavo daugiausia vyrai. Ar gali būti, jog atėjo ir talentingų moterų imtynininkių metas?
– Manau, kad taip. Mes siekiame išgarsėti, bet darome savo darbą. O jau kaip duota, taip duota. Dirbame labai daug. Norisi, kad visi žinotų mus, kaip žino mūsų vyrus „graikus“. Vyrai yra pasiekę daugiau nei moterys, yra iškovoję medalių ir olimpiadose, kaip Aleksandras Kazakevičius, Mindaugas Mizgaitis, laimėję daug prizinių vietų pasaulio ir Europos čempionatuose. Sunku bus vytis, bet viskas yra įmanoma.
– Ką manai apie teigiančius, jog imtynės – nemoteriška sporto šaka?
– Ant tokių žmonių pykstu (šypsosi). Nemoteriškų sporto šakų nebūna. Žmonės, kurie gyvena užsienyje, kurie daug matę pasaulio, taip šnekėti negalėtų. Pasaulyje yra daug imtynininkių. Yra moterų, kurios žaidžia krepšinį, regbį, futbolą. Yra vyrų, kurie šoka baletą. Negaliu pasakyti, kad tai yra nemoteriška. Kiekvienas supranta savaip, vieni palaiko, kiti nepalaiko, bet negalima sakyti, kad imtynės yra ne moterims skirta sporto šaka.
– Praėjusiais metais imtynių sportas išgyveno košmarą – svarstyta pašalinti imtynes iš olimpinių žaidynių programos. Laimei, taip nenutiko. Kaip jautėtės, kai buvo iškeltas šis klausimas?
– Pagalvojau, kad mano svajonės gali sudužti. Labai pergyvenau. Imtynių bendruomenei tai buvo šokas. Trokštu patekti į olimpines žaidynes. Daug imtynininkų tik apie tai ir tesvajoja, tam ir treniruojasi. Bet iš dalies buvau ir rami. Tikėjau, kad imtynių neišmes iš olimpinės programos, nes imtynės – tai tarsi olimpinių žaidynių pamatas.
– Kokiuose čempionatuose ir turnyruose planuoji dalyvauti šiais metais?
– Šiais metais planuojame dalyvauti Europos suaugusiųjų čempionate balandžio mėnesį. Šiose pirmenybėse varžysiuosi pirmą kartą. Taip pat galbūt rungsiuosi pasaulio jaunimo čempionate. Dar bus turnyras Baltarusijoje, kur susirinks stipriausios sportininkės, ir daug kitų turnyrų.
– 2016 metais Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Realu, jog tave tenai išvysime?
– Negaliu nieko sakyti, bet daug darbo reikia. Dirbti dirbti dirbti ir dar kartą dirbti tam, kad pasiekčiau savo tikslą. Tikiu, kad mano svajonė išsipildys.
Esu labai dėkinga savo treneriams A.Kaseliui ir A.Stočkui, pirmajam treneriui Arvydui Krikščiūnui, Vidmantui Žibučiui, savo dabartinei komandai ir žmonėms, su kuriais pradėjau sportą, mamai, visai šeimai. Palaikymas man yra labai svarbu. Kai žmonės manimi tiki, daug lengviau siekti savų tikslų.
Šaltinis: žurnalas SportIN
