V. Skliaustys. Pabėgęs iš mokyklos ir toliau bėga
Spa02

V. Skliaustys. Pabėgęs iš mokyklos ir toliau bėga

  Pirmąjį spalio šeštadienį Lietuvoje minima Kūno kultūros ir sporto diena. Seimo sprendimu, ši diena į atmintinų datų sąrašą įtraukta 2008–aisiais. Pirmasis spalio šeštadienis pasirinktas todėl, kad 1934 metų spalio 1 d. Lietuvoje pradėjo veikti pirmoji valstybinė sporto įstaiga – Kūno kultūros rūmai. Ta proga, Anykščių KKSC kviečia paskaityti straipsnį apie bėgiką Valdą Skliaustį, kuris tikisi ateityje dar labiau garsinti mūsų kraštą savo pasiektais rezultatais. Anykščių sporto ir kultūros centrui buvo staigmena buvo, kai antroje vasaros pusėje sužinota, kad Jonavos bėgimo taurės etapuose figūruoja mūsų krašte gyvenantis bėgikas. Tai – Valdas Skliaustys iš Surdegio. Iš kur tas noras ar poreikis bėgti? „Sportas mano gyvenime atsirado savaime. Gimiau tokiu laiku, kai sportavo visi vaikai. Laipiojome po medžius, ežere nardėme ir gaudėme vienas kitą, futbolas, kvadratas, vėliau ir kiti žaidimai. Žiemą – ledo ritulys (kas su pačiūžomis, kas su veltiniais), slidės ir t.t. Ačiū buvusiems fizinio lavinimo mokytojams ir treneriams: Kęstučiui ir Marytei Gribėnams (lengvoji atletika, rankinis), Romui Kazlauskui (bėgimas), Vladui Četrauskui (orientavimosi sportas), Algimantui Čižai (futbolas), Vytautui Kirkai (slidinėjimas, biatlonas), Alvydui Tunkevičiui (biatlonas). Jų dėka dalyvaudavau bėgimo, slidinėjimo, biatlono, orientavimosi sporto, PDG daugiakovės (bėgimas, plaukimas, šaudymas, prisitraukimai, granatos metimas, šuoliai į tolį, aukštį), futbolo, rankinio, krepšinio, tinklinio varžybose“, – pasakojo sportininkas. „Trumpai tariant, galva ir kūnas buvo atiduoti sportavimui. Nuostabus treneris R.Kazlauskas sugebėjo įtikinti mus penktokus, kad galime spėti pasiruošti 1980 m. olimpiadai. Tais metais mums turėjo sukakti 18 metų. Na ir rinkom kilometrus ,,Nuo gintarinės Baltijos iki olimpinės Maskvos“ (toks sportinis judėjimas). Dabar pačiam keista, kad ištisai sportuodamas mokiausi visai padoriai ir 5 balų sistemoje mokyklą baigiau be trejetų. Svajonė buvo tapti treneriu ar fizinio lavinimo mokytoju, bet vienas iš VPI dėstytojų įtikino, kad su akiniais ( tik -1 dioptrija) nepraeisiu medicininės komisijos. Patikėjau, net nepabandžiau. Vėliau besimokydamas matematikos fakultete mačiau ne vieną akiniuotą būsimą ,,fizruką“. Studijų metais sportavimas buvo pagrindinis laisvalaikio praleidimo būdas. Po studijų dirbau ne tik matematikos, bet ir fizinio lavinimo mokytoju, studijuojant buvau įgijęs taip vadinamą visuomeninio sporto organizatoriaus specialybę. Bet po metų teko užleisti vietą tikram fizinio lavinimo mokytojui A. Krikščiūnui. Kol gyvavo kolūkiai, buvau etatinis kolūkio sporto organizatorius. Vykdavo ne seniūnijų, bet kolūkių žaidynės. Net juokinga prisiminti, kad esu tapęs rajono kolūkių dvipūdės ir sunkumų kilnojimo nugalėtoju svorio kategorijoje iki 56 kg. Ilgainiui sportavimui laikas trumpėjo, bet vis tiek sportas ,,ėjo“ greta. Atgavus nepriklausomybę Lietuva po truputį tapo kalnų slidininkų kraštu. Šeimoje ant slidžių atsistojome visi. Tai tapo smagia žiemos pramoga. Gyvenimas riedėjo pirmyn. Vaikai tapo savarankiški, sukūrė savo šeimas (marti ir žentas taip pat pastatyti ant kalnų slidžių). O aš dirbdamas mokykloje pervargau, o gal ,,perdegiau“… Pradėjau ieškoti kitų išgyvenimo šaltinių… Pabandęs vienur, kitur, supratau – reikia poilsio nervų sistemai. Taigi, nuo...

Skaityti daugiau